Vakar turėjau labai jautrų pokalbį su viena moterimi.
Grįžau ir dar ilgokai buvau su jos istorija.
Ir tik dar labiau pasitvirtinau vieną labai aiškų dalyką:
Mes galime piktintis, mums gali nepatikti, mums gali dėl to skaudėti, mus tai gali drąskyti į gabalus, mes galime apie tai kalbėti ir tai gali skambėti, kaip nesutikimas su tuo kas vyksta.
Bet tiesa yra viena – kol mes liekame tame pačiame – mes duodame leidimą tam vykti toliau.
Mes tam kas mus labiausiai skaudina – pasakome TAIP.
Mes padarome tai savo norma.
Bet aš noriu priminti:
vyro neištikimybė – nėra norma – tai negebėjimas laikyti vyriško stuburo ir tavo kūnas tai prisimins kaip pavojų.
vyro emocinis nepasiekiamumas – nėra norma – tai vengimas spręsti savo vidines dramas ir tavo kūnas visada bus pasirengęs kovoti už ryšį arba užsidarys pats.
vyro atsisakymas dalyvauti vaikų rūpinimęsi – nėra norma – tai užstrigimas savo paties vaikystėje ir tavo kūnas jaus, jog turi laikyti daugiau nei pajėgia.
vyro vengimas palaikyti moterį – nėra norma – tai ieškojimas nemokamos energijos donoro ir tavo kūnas jaus, jog lengviau būti atsitraukime, nei santykyje.
Tai, kad santykyje tau skauda – nėra norma – tai yra įsikabinimas į svetimą „pas visus visko būna”, kurio tavo kūnas niekada nepalaikė.
Ir dar vienas priminimas:
Tau spręsti vyro vidines problemas – nėra norma – tai yra jo paties atsakomybė prieš save.
Ir kol aiškiai nepasakai “NE” visų pirma savo viduje, tol visiems kitiems skamba ryškus “TAIP”.
Aš žinau, kiek drąsos kainuoja “NE”, iš šios vietos ir gimė programa “Moters drąsa būti kitokia”, tam kad pradėtum kurti tave tausojantį gyvenimą be kitų primesto skausmo standarto. Daugiau apie programą gali sužinoti parašiusi žinutę.